Lietuvos Respublikos įstatymai, ir pirmiausia – Konstitucija, garantuoja asmens teisę laisvai reikšti savo įsitikinimus, išskyrus įstatymu draudžiamą skleisti informaciją. Dabartiniame didelių įtampų, nervingų permainų, protestų laikotarpiu galbūt ne vienam norėtųsi, kad viešojoje erdvėje būtų mažiau skirtingų nuomonių, pritildyti oponentus ar tuos, kurie galbūt mato kitokius problemos sprendimo kelius. Bet demokratinėje visuomenėje grupės žmonių laisvė nesutikti su politinės daugumos valia konjunktūriškai kaitalioti įstatymus reiškia taip pat sutikimą, kad nuomonių gali būti įvairių ir, kad geriausio sprendimo ieškoti reikia diskutuojant svariais argumentais, o ne dar labiau gilinant priešpriešą.

Visuomenės informavimo etikos komisija (toliau - Komisija), išnagrinėjusi D.Kutraitės skundą dėl jos kurtų laidų atskirų epizodų (laidų ištraukos per gruodžio mitingą „Už laisvą žodį“ buvo rodomos lauko ekranuose iškart po okupantų „Kaspervizijos“ epizodų, o R.Miliūtė LRT laidoje „Langas į valdžią“ parodytą Dalios Kutraitės laidos ištrauką pateikė kaip netinkamos, politikų užsakymus vykdančios žurnalistikos pavyzdį) nenustatė tiesioginių Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau - Kodeksas) pažeidimų. Visgi, nors analizuoti veiksmai formaliai neprieštarauja galiojančioms Kodekso nuostatoms, Komisijos nuomone, nėra etiška naudoti archyvinius žurnalistinio darbo, nepripažinto pažeidus žurnalisto etikos standartų, įrašus kituose (neigiamuose) kontekstuose. Iš vaizdo archyvų ištraukiamos prieš keliasdešimt metų kurtos laidos, kurios pateikiamos kaip netinkamos žurnalistikos pavyzdys šiandien. Vaizdo medžiaga sumontuojama taip, kad asmenims, kurie Lietuvos televizijos istorinius svetimkūnius žino tik iš pasakojimų, kyla dviprasmiškų asociacijų.

Galimybė kritikuoti, apmąstyti praeitį negali būti ginčijama, tačiau tai turėtų būti daroma etiškai. Vertinti populiarias praeito amžiaus pabaigos laidas dera vadovaujantis istoriniu principu, kai tam tikru laikotarpiu kurti kūriniai vertintini visų pirma ano meto kontekste. Kritikuoti, žinant po to sekusius įvykius, nėra sunku, bet reikia pripažinti, kad autorė kūrimo metu jų negalėjo žinoti. Tad po daugelio metų parinkti iš daugybės laidų kelis epizodus ir pateikti kaip nepriimtiną žurnalistinį darbą nėra korektiška, o greičiau manipuliatyvu.

Komisija ragina viešosios nuomonės formuotojus atsakingai vertinti archyvinės medžiagos naudojimą, užtikrinti jos kontekstualumą bei vengti selektyvaus turinio pateikimo, galinčio klaidinti visuomenę. Kritiškas požiūris į žurnalistiką yra svarbus demokratinės visuomenės elementas. Tačiau ši kritika turi būti grindžiama sąžiningumu, konteksto suvokimu ir pagarba profesinės veiklos principams.